Dantų implantavimas – tai viena moderniausių ir patikimiausių priemonių atkurti prarastus dantis, kai tradiciniai gydymo metodai nebepajėgia užtikrinti nei funkcijos, nei estetikos. Tačiau ar kiekvienas prarastas dantis reikalauja implanto? Kada ši procedūra tikrai būtina? Atsakymai glūdi ne tik klinikinėje praktikoje, bet ir moksliniuose tyrimuose.
Kodėl nepalankus sprendimas – gyventi be danties?
Nors daugelis žmonių galvoja, kad vieno danties praradimas – tik kosmetinis trūkumas, tačiau mokslas rodo kitaip. Pasak 2018 m. žurnale Journal of Oral Rehabilitation publikuoto tyrimo, net vieno danties netekimas sukelia žandikaulio kaulo rezorbciją – tai reiškia, kad kaulas po trūkstamu dantimi pradeda nykti, nes neturi funkcijos, kurią palaikytų.
Per pirmuosius metus po danties pašalinimo gali būti prarasta iki 25 % kaulo tūrio, o per penkerius metus – net 40–60 %, kaip rodo Atwood žandikaulio kaulo atrofijos tyrimai (Atwood, 1971). Toks pokytis turi įtakos ne tik galimybei vėliau implantuoti dantį, bet ir veido proporcijoms, tad ima glebti skruostai, keičiasi sąkandis, atsiranda virškinimo problemų.
Implantacija – kai netekto danties negalima kompensuoti kitaip
Mokslinėje literatūroje pažymima, kad dantų implantai yra tinkamiausias pasirinkimas tuomet, kai:
- trūksta vieno arba kelių dantų, o gretimi dantys yra sveiki ir jų nenorima šlifuoti tiltui (Esposito et al., Cochrane Review, 2009),
- pacientas neturi dantų galinėje žandikaulio srityje ir neįmanoma padaryti atramos protezui (Raghoebar et al., 2014),
- pacientas neturi visų dantų, bet nori stabilaus, fiksuoto protezavimo sprendimo, o ne išimamų plokštelių.